[vc_row][vc_column][vc_column_text]Kiek jums pažįstama permąstymo būsena? Anglų kalba šis terminas suprantamesnis: overthinking. Tai būsena, kai asmuo, prieš imdamasis kad ir paties smulkiausio veiksmo, įsivaizduoja, kaip sureaguos aplinkiniai, kai jis atliks tą veiksmą, ką jie galvos apie jį (žmogų, o ne veiksmą, nors visada būna priešingai) ir pan. Galima sakyti, kad toks žmogus išgyvena nerimą. Jo kasdienybė yra nuolatinis nerimas, o kitiems save jis pristatytų, prieš tai įsigalvojęs keliasdešimt skirtingų scenarijų, kaip Joną “Nerimą” Jonaitį.
Žinoma, tokia būsena nėra normali ir nėra būdinga sveikam žmogui. Vis dėlto, gal tame overthinking’e yra ir kažkas gero? Nors asmeniškai dažnai įsigalvoju sau įvairiausius dalykus, nenoriu visko piešti tik niūriomis spalvomis.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column width=”1/1″][blockquote]… ir didelės korporacijos nėra apsaugotos nuo klaidų, net jeigu sprendimus priima galybė žmonių.[/blockquote][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_column_text]Kaip dažnai jums yra pažįstama “viskas dega” būsena? Kai deadlainai dega; projektas dega; klientas pats jau literaliai dega; maketą į spaustuvę turėjom priduoti vakar… Galėčiau vardinti ir vardinti, ir kiekvienas jūsų rastumėte bent vieną sau pažįstamą situaciją. Ar kada kėlėte klausimą: o kodėl viskas dega? Prasta laiko vadyba; klientas slidinėjo ir nepatvirtino pakeitimų; pusė komandos susirgo gripu ir buvo nedarbingi ir pan. Ką tada darėte? Prašėte daugiau laiko iš kliento/tiekėjų/kitų šalių? Ne, nes jo tiesiog nebuvo. Todėl siuntėte maketą/paraišką/pranešimą ir pan. tuojau pat, su mintimi, kad “ai, sueis”.
Taip elgėtės ne jūs pirmas ir ne jūs paskutinis – taip elgiasi krūva kūrybininkų visame pasaulyje. Gal teko matyti tokius pavyzdžius?
Ikoninis “Starbucks” furgono apklijavimas
“Turkish Airlines” pavyzdys
Arba kaip svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodys galutinis produktas:
Šie pavyzdžiai – puikus įrodymas, kad net ir didelės korporacijos nėra apsaugotos nuo klaidų, net jeigu sprendimus priima galybė žmonių. Arba priešingai: kai sprendimo galia sutelkta vienose rankose, suklysti taip pat lengva. Abiem atvejais galioja tas pats veikimo modelis: “Aš padariau savo, bet negavau patvirtinimo, todėl pridaviau/atidaviau/išpublikavau”.
Kaip tokioje situacijoje geriausia elgtis ir išlošti? Pergalvoti – įdarbinti savo overthinking galią. Psichologiškai tai – sunkus ir varginantis darbas, kai dalis žmonių natūraliai kiekvieną dieną ar net akimirką pergalvoja visus savo veiksmus.
Vis dėlto, pergalvojimas gali būti ir naudingas: įsivaizduoji, kaip atrodys tavo kūrinys, o po to – dar intensyviau įsivaizduoji, kaip bet kuris žmogus, matydamas tavo sukurtą reklamą ar kitą kūrinį, ieškos prie ko prisikabinti ir kaip jie išpeiks tavo kūrybą. Be abejo, tai nėra pats džiugiausias darbas, tačiau – tikrai naudingas ir rezultatyvus.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row]
